1. Kas yra medus ir kam jis skirtas?

Medus – tai natūralus saldus skystis, kurį bitės darbininkės gamina iš augalų nektaro arba saldžių išskyrų, kurios atsiranda ant medžių lapų, spyglių ar šakelių. (lipčiaus).

• Kam jis skirtas bičių pasaulyje? Bitėms medus yra pagrindinis angliavandenių (energijos) šaltinis ir maisto atsargos, leidžiančios šeimai išgyventi žiemą bei maitinti perus ankstyvą pavasarį, kai gamtoje dar nėra žiedų.

• Kas sudaro medų? Tai labai koncentruotas angliavandenių tirpalas. Jame yra apie 80% natūralių cukrų (daugiausia fruktozės ir gliukozės) ir tik apie 17–18% vandens. Likusius procentus sudaro neįtikėtinai vertingas biologiškai aktyvių medžiagų kokteilis: vitaminai (B grupės, C), mineralai (geležis, kalis, kalcis, magnis), fermentai (invertazė, diastazė), organinės rūgštys ir stiprūs antioksidantai (polifenoliai).

2. Kuo medus naudingas sveikatai?

Medus nuo senovės vertinamas kaip natūralus vaistas (apiterapijos pagrindas). Jo nauda kūnui yra moksliškai pagrįsta:

• Antibakterinis ir priešuždegiminis poveikis: Meduje esantis fermentas gliukozės oksidazė išskiria nedidelį kiekį vandenilio peroksido, kuris naikina bakterijas. Todėl medus padeda gydyti gerklės uždegimus, ramina kosulį ir netgi naudojamas žaizdoms ar nudegimams tepti.

• Imuniteto stiprinimas: Jame gausu antioksidantų, kurie kovoja su laisvaisiais radikalais, stiprina organizmo atsparumą infekcijoms ir lėtina ląstelių senėjimą.

• Virškinimo sistemos palaikymas: Medus veikia kaip lengvas prebiotikas – maitina gerąsias žarnyno bakterijas, padeda reguliuoti rūgštingumą ir ramina skrandžio gleivinę.

• Greitas energijos šaltinis: Kadangi gliukozė ir fruktozė meduje jau yra suskaidytos bičių fermentų, organizmas jas pasisavina akimirksniu, neapkraudamas kasos. Tai puikus energijos užtaisas po fizinio ar protinio išsekimo.

3. Kaip bitės pagamina medų?

Medaus gamyba yra neįtikėtinai koordinuotas, komandinis bičių darbas, susidedantis iš kelių etapų:

1. Nektaro rinkimas: Bitė žvalgė randa žydinčius augalus ir praneša šeimai. Bitės rinkėjos specialiu straubliuku siurbia nektarą į savo antrąjį skranduką (medaus pūslę). Tam, kad pripildytų šią pūslę, bitė turi aplankyti nuo 50 iki 1500 žiedų.

2. Fermentacija skrydžio metu: Jau skrisdama atgal į avilį, bitė į nektarą išskiria savo liaukų fermentus, kurie pradeda skaidyti sudėtingus cukrus (sacharozę) į paprastuosius (gliukozę ir fruktozę).

3. Perdavimas ir vėdinimas: Avilyje rinkėja atryja nektarą ir perduoda jį bitėms darbininkėms („priėmėjoms“). Jos daug kartų traukia nektaro lašelius į savo skrandukus ir išstumia atgal, taip toliau sodrindamos jį fermentais. Tuomet lašeliai supilami į korius. Kadangi nektare yra iki 80% vandens, bitės intensyviai plasnoja sparnais, sukurdamos oro srautą, kuris išgarina drėgmės perteklių, kol lieka mažiau nei 20% vandens.

4. Užakiavimas: Kai medus sutirštėja ir subręsta, bitės vaško dangteliais užklijuoja (užakiuoja) korio akutes. Tai ženklas bitininkui, kad medus paruoštas sukti.

4. Istoriniai įdomūs faktai apie medų

• Nemirtingas maistas: Medus yra vienintelis maisto produktas, kuris niekada negenda, jei yra tinkamai sandariai uždarytas. Senovės Egipto piramidėse (kurioms virš 3000 metų) archeologai rado puodynių su medumi – jis buvo visiškai valgomas ir nepraradęs savo savybių.

• Skystas auksas ir valiuta: Senovės Romoje ir Egipte medus buvo toks vertingas, kad juo buvo galima mokėti mokesčius. Romėnai medumi gydydavo sužeistus karius mūšio lauke.

• Terminas „Medaus mėnuo“: Šis posakis kilo iš senovės tradicijos, kai jaunavedžiams pirmąjį mėnesį po vestuvių kasdien tekdavo gerti midų (alkoholinį medaus gėrimą), kad santuoka būtų saldi, vaisinga ir gimtų sveiki palikuonys.

5. Medaus rūšys: kuo jos skiriasi?

Medaus skonis, spalva ir savybės tiesiogiai priklauso nuo to, iš kokių augalų bitės rinko nektarą:

• Pavasarinis medus: Pirmasis sezono medus, surinktas iš kiaulpienių, sodų žiedų (obelų, kriaušių), karklų. Jis būna šviesiai geltonas, švelnaus, malonaus skonio ir dėl didelio gliukozės kiekio labai greitai (per porą savaičių) sukietėja (kristalizuojasi).

• Daugiažiedis (pievų) medus: Klasikinis, populiariausias medus, surinktas iš dešimčių skirtingų lauko ir miško gėlių žiedų. Jo skonis subalansuotas, aromatingas, spalva svyruoja nuo geltonos iki auksinės. Tai tikra polivitaminų bomba, nes sujungia skirtingų augalų savybes.

• Grikių medus: Tamsiai rudas, kartais net su raudonu ar juodu atspalviu. Turi labai stiprų, specifinį, aštroką aromatą ir skonį (gali šiek tiek „graužti“ gerklę). Ši rūšis išsiskiria didžiausiu geležies ir baltymų kiekiu, todėl ypač rekomenduojama turintiems mažakraujystę ar stiprinantiems kraują.

• Rapsų medus: Labai šviesus, beveik baltas arba kreminis, kai sukietėja. Jo kvapas švelnus, o skonis saldus, be rūgštelės. Jame mažai organinių rūgščių, todėl jis puikiai tinka žmonėms, kurių padidėjęs skrandžio rūgštingumas. Sukietėja itin greitai, kartais net per kelias dienas.

• Liepų medus: Šviesiai geltonas, su žalsvu atspalviu, kvepia liepų žiedais. Tai geriausias ginklas prieš peršalimą, gripą ir temperatūrą, nes pasižymi stipriausiu prakaitavimą skatinančiu ir karščiavimą mažinančiu poveikiu.

• Lipčiaus medus: Unikalus medus, kurį bitės gamina ne iš žiedų nektaro, o iš saldžių išskyrų ant medžių lapų ar spyglių. Jis būna tamsus, tąsus, turi dervingą skonį ir jame yra kelis kartus daugiau mineralinių medžiagų nei žiedų meduje.

6. Seinų–Lazdijų krašto medus (Saugoma kilmės vietos nuoroda)

Šis medus yra išskirtinis ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Europos Komisija jam suteikė Saugomos kilmės vietos nuorodos (SKVN) statusą, o tai reiškia ypatingą kokybės ir kilmės garantą.